Apie meilę kinui arba tai, kodėl mokinė nustebino mokyklos vadovą iš Prancūzijos

Spausdinti Įkelti informaciją
2014-12-19     Autorius:  Danguolė Bylaitė-Šalavėjienė

Įgyvendindami pažintinį vizitą „Kaip padrąsinti kūrybiškumą pokyčių mokyklose?“, su grupe svečių iš įvairių ES šalių lankėmės Vilniaus r. Pagirių gimnazijoje. Pažintinio vizito dalyvius pasitikusioje mokyklos komandoje buvo IVG (12) klasės mokinė, projekto „Kūrybinės partnerystės“ dalyvė ir ambasadorė Eglė Mameniškytė. Vėliau, po vizito, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Profesinių kompetencijų tobulinimo institute (PKTI) mokyklos vadovas Mouyenas Cedricas (Collège André Chénier, Prancūzija) dalijosi savo mintimis: „Nesitikėjau, kad Vilniuje sutiksiu mokinę, su kuria galėsime kalbėtis apie Prancūzijos aktorius ir kiną“. Rudenį E. Mameniškytė buvo vaikų ir jaunimo filmų festivalio, kuris vyko „Multikino“ kino teatre, vertinimo komisijos narė. Mergina turi dar vieną aistrą – organizuoja kino vakarus Vilniaus r. Pagirių mokykloje. Apie meilę kinui su E. Mameniškyte kalbasi LEU Profesinių kompetencijų tobulinimo instituto koordinatorė Danguolė Bylaitė-Šalavėjienė.

Egle, kaip ir kada susidomėjai kinu?

Kinas man visada atrodė labai įdomus pasaulis, kurį norėjau išmokti suprasti, pažinti ir tiesiogiai prisiliesti. Man atrodė, kad kinas gali būti puiki mokomoji priemonė, lygiavertė literatūrai. Todėl pradėjau ieškoti būdų, kaip galėčiau su kinu susipažinti artimiau. Ir prieš dvejus metus atsidūriau SKA („Skalvijos“ kino akademijoje), kurioje ir prasidėjo mano kelionė kitokio pasaulio pažinimo link. Susipažinimas su kino istorija, scenarijaus rašymu, pareigų pasiskirstymu filmavimo aikštelėje, frazės „ir staiga“ paskirties supratimas ir mokėjimas ją panaudoti paskatino sukurti pirmąjį filmą. Nepasakyčiau, kad labai džiaugiausi pirmuoju darbu, tačiau dabar jį vertinu kaip bandymą sujungti gautas žinias į vienalytį kūną, kaip bandymą kažką pasakyti istorija... Vėliau buvo dar keli filmai, kurie man atrodė vis patrauklesni, geresni technikos ir istorijos prasmėmis. Nors rezultatas manęs niekada nesugebėdavo tenkinti 100 procentu, aš taip stipriai įsisukau į kino sūkurį, kad apie nieką kitą negalvojau ir nekalbėjau su savo draugais, tik apie kiną. Tai tapo mano laisvalaikiu, mano hobiu, pagrindine diskusijų tema ir mano ateities planais.

Kaip atsirado „kino vakarų“ idėja?

Didžiąją dalį savo laiko praleisdavau mokykloje (ir vis dar praleidžiu), todėl ieškojau būdų, kaip galėčiau kinu dalytis su visais. Norėjau parodyti savo bendraklasiams, jaunesnių ir vyresnių klasių mokiniams, kad kinas yra visai kitas pasaulis, sugebantis įtraukti ir nunešti kažkur labai toli. Todėl nusprendžiau rengti kino vakarus mokykloje. Esu gimnazijos mokinių tarybos narė, todėl rasti palaikymą nebuvo sunku. Aš, padedama draugių, ėmiausi šios idėjos įgyvendinimo. Po pirmojo kino vakaro buvo antras, trečias, ketvirtas. Tai tampa maža gimnazijos tradicija. Renginiu, kuris vienija mokinius, mokytojus, norinčius penktadienio vakarą praleisti žiūrint filmą.

Kaip „veikia“ kino vakarai?

Kino vakaras susideda iš trijų dalių: filmo pristatymo, filmo žiūrėjimo ir diskusijos. Šis renginio paskirstymas į tris dalis atsirado visai neseniai, tačiau, mano manymu, yra naudingas, nes tik tokiu būdu galima susipažinti su filmu visomis prasmėmis. Filmo pristatymas būna trumpas, jo metu nėra pasakojamas siužetas. Didžiausias dėmesys skiriamas pažinčiai su filmo kūrėjais, kelionėms po festivalius ir laimėjimams. Kita be galo svarbi kino vakaro dalis yra filmo aptarimas. Jo metu bandome nagrinėti filmą. Dažniausiai yra pateikiami klausimai, ir vakaro dalyviai bando į juos atsakyti, ginčytis, išsakyti savo nuomonę, išsiaiškinti tai, kas kėlė klausimų filmo metu, ar liko nesuprasta. Kitaip tariant, diskutuojame, apie ką yra filmas, ko jis pamoko. Diskusija yra refleksija, būtent todėl norisi jai skirti kuo daugiau dėmesio, kad galėtume mes, rengėjai, mokytis ir bandyti suprasti, kokio filmo reikia tokiai auditorijai, kas dar yra nematyta, kas aktualu.

Kodėl tau ir tavo bendraamžiams kino vakarai yra reikalingi?

Aš iš filmų mokausi. Į kiną bandau žiūrėti kaip į mokomąją ir ugdomąją priemonę. Yra daugybė filmų, sukurtų apie rašytojus, istorines asmenybes, praeities įvykius, karus. Taip pat kiekviename filme yra moralas, kuris gali ugdyti mumyse tolerantiškumą, supratingumą, gali mokyti, kaip nederėtų elgtis. Tai reiškia, kad, žiūrėdama filmą, aš kažko išmokstu. Žinoma, negaliu teigti, kad kiną gali ar turi mylėti visi taip stipriai, kaip aš, tačiau kinas yra viena iš meno šakų ir, mano nuomone, norint būti šviesiu žmogumi, reikia domėtis kuo tik įmanoma daugiau. Aš stengiuosi sužadinti mokiniuose norą sužinoti, pamatyti, pajusti kažką naujo, neatrasto (kaip kinas) ir suorganizuoti susipažinimą su kinu mokykloje penktadienio vakarą.

 
Komentaras
Vardas:
El. paštas:
Komentuoti:
Apsaugos kodas:

Komentarų nėra